• 1

    Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras

  • 2

    Renginių akimirkos

  • 3

    Renginių akimirkos

  • 4

    Renginių akimirkos

  • 5

    Renginių akimirkos

Prigimtinis ryšys su tėvų, protėvių, su savo žeme yra mūsų būties dalis. Kur beišeitume, kur bebūtume mūsų tautos, mūsų protėvių gyvensenos ypatumai, kultūra, tai tarsi šaltinis, iš kurio kasdien geriame ir niekaip negalime atsigerti. Katyčiai – unikalus miestelis, saugantis gilią ir turtingą istorinę praeitį. Čia ir šiandien gyvena darbštūs, nuoširdūs, besidomintys savo krašto istorija, gražių sumanymų kupini žmonės, puošiantys miestelį darbais ir gražiomis šventėmis.

Katytiškiai, kaip ir daugelis, turi savo tradicinę miestelio šventę, kurią švenčia liepos pradžioje. Anksčiau ji buvo skiriama Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai pažymėti, vėliau ji turėjo pavadinimą „Ir piliakalniai kalba...“. Na, o dabar, jau antrus metus, vadinama „Sugrįžimais“. Šis pavadinimas turėtų išlikti ilgam, nes žodis sugrįžimai toks talpus, įvairiaprasmis ir teikiantis galimybių įvairiems sumanymams. Šventei į miestelį sugrįžta daugelis kraštiečių pasidžiaugti, paklaidžioti savo vaikystės, jaunystės takais, aplankyti artimuosius, pabūti tarp saviškių.

Šiemet renginio išvakarėse evangelikų liuteronų bažnyčioje kartu su visais susirinkusiais buvo atsigręžta į miestelio istoriją. Liepos 7 dienos pavakarę besirenkančius į bažnyčią šventoriuje pasitiko Katyčių pagrindinės ir Šilutės meno mokyklų moksleivių piešinių paroda „Žydintys Katyčiai“ ir ketvirtokų etnografinė programėlė „Piemenėlių džiaugsmai ir rūpesčiai“. Po nuoširdžios ir nuotaikingos piemenėlių programos bažnyčioje nuskambėjusi jautri birbynės melodija, atliekama valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ buvusio orkestro vadovo ir dirigento Kazio Budriaus, pakylėjo visus nuo žemės ir tarsi atidengė istorijos skraistę, už kurios miegojo Katyčių praeitis. O praeitį visiems susirinkusiems pažadino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, mokslų daktarė, dr. Silva Pocytė. Ji, skaitydama paskaitą „Katyčiai laiko tėkmėje“, vaizdžiai sudėliojo miestelio praeitų šimtmečių mozaiką.

Po paskaitos per visų čia esančių širdis tarsi baltos paukštės praskrido Salos etnokultūros ir informacijos centro Juknaičių moterų ansamblio „Vėjūnė“ (vad. Jūratė Šukienė) atliekamos dainos. Jos savo sparnais pakėlė klausytojus iki pat dangaus. Buvo be galo jautru ir gera.

Renginio pabaigoje organizatoriai džiaugėsi, kad ši, viena iš seniausių, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia tarnauja ir buria žmones ne tik Dievo žodžio skelbimui, bet ir gyventojų kultūrinių poreikių tenkinimui. „Sugrįžimų“ šventės įžanginę dalį bažnyčioje vainikavo seniūno Jono Lukošaičio dovanojamos gėlės ir padėkos. Seniūnas kartu su klebonu Valdu Miliausku įteikė padėką garbaus amžiaus Katyčių istorijos saugotojams ir gilų, prasmingų darbų pėdsaką šioje paribio miestelio žemėje įmynusiems Eugenijai ir Verneriui Petaraičiams. Nuoširdžiai buvo padėkota mokytojai Virginijai Gečaitei už bendruomeniškumą ir etnografinę piemenėlių programą, Kaziui Budriui - už gražias melodijas, puošiančias daugelį miestelio renginių.

Pasikeitė laikai, pasikeitė moralinės vertybės, gyvenimo tikslai. Tą dieną pažadinta praeitis, tas trumpas sugrįžimas į istorinį paribio miestelį - tarsi trapus jutimas, lyg užgautos stygos virptelėjimas, sugrąžinantis tolimas praeities akimirkas. Tačiau skubantis laikas neleido ilgiau būti vienoje vietoje. Kitą dieną, liepos 8-ąją, miestelis gyveno jau kitą, skubantį gyvenimą - toliau į kasdienį pilką audinį ausdamas antros dienos spalvingą „Sugrįžimų“ šventės giją.

Liepos 8-ąją šventė prasidėjo laisvalaikio erdvės prie Katyčių tvenkinio atidarymu. Susirinkusieji džiaugėsi gražiu seniūno ir buvusio bendruomenės pirmininko Viktoro Vaitiekovo sumanymu prie tvenkinio įrengti pliažą, kur katytiškiai, ieškodami gaivos, karštą vasaros dieną maloniai ir jaukiai galėtų leisti laiką. Estetiškai sutvarkytoje tvenkinio pakrantėje po seniūno J. Lukošaičio pasisakymo tarsi vandens purslai į dangų pakilo vaikų paleisti spalvingi balionai.

Po to gražioje Šyšos upelio pakrantėje virte virė įvairios veiklos. Smagu buvo žiūrėti, kaip jauni vyrai, vadovaujami naujo bendruomenės pirmininko Giedriaus Overlingo, organizavo įvairias rungtis. Prakiuręs dangus neišbaidė šventės dalyvių. Buvo daug gražių, nuostabių ir nepakartojamų akimirkų su Šilutės dramos teatro trupe, su VSAT Pagėgių rinktinės kinologais ir jų augintiniu, su įvairių rungčių ir varžybų dalyviais. Lietaus išprausti, pašėlioję, pasivaržę, bet švytinčiais veidais, nešini miestelio vėliavomis varžybų dalyviai grįžo į tradicinę šventės aikštę miestelio centre.

Na, o čia bendruomenės pirmininko Giedriaus uždegtas simbolinis laužas buvo kurstomas ne tik vaidilučių Faustos, Austėjos ir Karolinos. Jį kurstė visas Katyčių bendruomenės aktyvas, svečiai, kraštiečiai, o su jais kartu ir Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Meras pasidžiaugė katytiškių gebėjimu puoselėti miestelį, išsakė pačius šilčiausius žodžius bendruomenei ir, įteikdamas pirmininkui Giedriui dekoratyvinį šermukšnį, linkėjo bendruomenę auginti kaip tą medį.

Vėliau prie įsiliepsnojusio laužo dainavo Katyčių jaunių organizacijos „KJ Loftas“ nariai, šokių pynes pynė Juknaičių šokių kolektyvas (vad. Loreta Černeckienė), dainavo Inkaklių liaudiškos muzikos kapela „Ašvelė“ (vad. Vidilija Aidukienė), kaip iš gausybės rago pylėsi seniūno ir bendruomenės pirmininko padėkos bei gėlės už gražius ir prasmingus katytiškių darbus.

Renginį papuošė ne tik iš šieno surišti šventės simboliai – žibintai bei vežimo ratai, bet ir turgaus aikštėje sustatyta naujausia ūkininkų technikos paroda bei mokyklos gatvėje besipuikuojantys narveliai savo gražiais paukšteliais ir gyvūnėliais.

Po iškilmingos renginio dalies prapliupęs lietus neišbaidė jo dalyvių. Pilnutėlė žmonių aikštė siūbavo, lingavo ir šoko su muzikinių grupių atlikėjais. Besibaigiant koncertams dangų nutvieskę fejerverkai aplinkiniams pranešė, kad Katyčiai švenčia „Sugrįžimų“ šventę.