• 1

    Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras

  • 2

    Renginių akimirkos

  • 3

    Renginių akimirkos

  • 4

    Renginių akimirkos

  • 5

    Renginių akimirkos

Prisimenant 1991 metų Sausio 13 d. įvykius Lietuvoje skausmo ir prisiminimų kartėlis persmelkia širdis. Tą dieną niekas neliepė išeiti į gatves ir ginti Lietuvos. Tą dieną Lietuvių širdyse degė ugnis, kuri tarsi viltis liepsnojo vis labiau ir labiau. Sausio 13 -osios ir kitų įvykių dalyviai ir liūdytojai paliko gausų prisiminimų pluoštą apie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo kelią, kuris nusidriekė iki šių dienų. Nors praėjo jau 25 -eri metai, atmintyje išlikę vaizdai, emocijos ir vienybė niekada neužsimirš. Nelieka šią dieną abejingų Lietuvoje, visa tauta mini šią datą, kiekvienas miestas, miestelis ir kaimas pagerbia laisvės gynėjus, žuvusius ir visus ten buvusius. Vainutiškiai ne išimtis, sausio 12 dienos pavakarę miestelio gyventojai rinkosi Vainuto bendruomenės salėje pasipuošę neužmirštuolės žiedeliu. Minėjimas prasidėjo tautinės giesmės melodija, kurią visi kartu vainutiškiai užgiedojo. Renginio vedėja pasakojo apie to laikotarpio įvykius, bendrumą ir žmonių vienybę. Vainuto seniūnijos seniūnas Vitalijus Mockus buvo pakviestas uždegti atminties ir gedulo žvakeles tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. Savo prisiminimais šia iškylia mūsų tautai proga pasidalino ir Šilutės raj. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Vokiečių draugijos „Heidė” choras suteikė susirinkusiems dar daugiau šiltų ir jaukių akimirkų, dovanojo visiems puikiai žinomus lietuviškus kūrinius, sėdintys kartu lingavo ir pritarė chorui.

Plazdėk šventoji laisve, kiekvo mūsų širdyse. Prieš 25 -erius metus plazdėjo noras ją turėti, plazdėjo noras ir vainutiškių širdyse. Savo prisiminimais apie kelionę į Vilnių, apie baimę, apie norą susikibus rankomis jaunam ar senam pasitikti priešą, pasakojo Vainuto gimnazijos direktorius Antanas Jonikas, Albinas Tarvydas ir Albinas Paldauskas. Kalbant šių žmonių akyse matėsi baimė, laimė ir meilė savo šaliai. Jie kalbėjo: „ėjom apie nieką kitą negalvojom, atrodė kitaip ir būti negali, turime būti kartu su visais ir kaip tik galime taip prisidėti”.

Visus apsigaubusius ir pasidalinusius prisiminimų skraiste, renginio vedėja kvietė pažiūrėti dokumentinį kino filmą „Laužai prie parlamento”.

Po dokumentinio filmo peržiūros visi buvo kviečiami pasiimti po žvakelę, savo sielos švieselę ir kartu eiti uždegti atminimo laužą. O jo liepsna  tokia karšta, kaip kiekvieno iš mūsų siela, buvo pasirengusi kovoti. Nuo tų dienų subrendo jau nauja karta, tačiau tikėkime, jog tokie, kokie buvome, išlikome ir šiandien ir savo laisvę ginsim nuolatos.