• 1

    Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras

  • 2

    Renginių akimirkos

  • 3

    Renginių akimirkos

  • 4

    Renginių akimirkos

  • 5

    Renginių akimirkos

        Kartu su gamtos atbudimu į mūsų duris pasibeldžia graži krikščioniška šventė – Velykos. Šios šventės simbolis – margutis. Jis džiugina ir mažą ir didelį.

       Didįjį penktadienį Senųjų kaimo tradicijų kultūros ir Šilutės socialinių paslaugų centrų darbuotojos Vainuto seniūnijos salėje suorganizavo margučių marginimo vašku edukacinį užsiėmimą. Senųjų kaimo tradicijų kultūros centrui svarbu saugoti ir tęsti senąsias mūsų tautos tradicijas bei perduoti jaunajai kartai. Tad šio edukacinio užsiėmimo metu buvo prisimintas vienas iš senųjų Velykinių margučių marginimo būdų – marginimas vašku.

Prie seniūnijos salėje, edukacijai paruoštų stalų, pirmiausia velykaičių marginimui sėdo Vainuto gimnazijos aštuntokai ir juos į užsiėmimą atlydėjusi gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laima Barakauskienė. Dalyvius su margučių marginimo ypatumais, naudojant bičių vašką, supažindino Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro darbuotoja Jolanta Majienė, savo ilgamete patirtimi šioje srityje dalinosi ir savo gebėjimus rodė bibliotekininkė Genė Gofmanienė. Seniūnas Vitalijus Mockus, palinkėjęs susirinkusiems linksmos, jau už durų stovinčios šventės, panoro įsitikinti ar žino moksleiviai nuo ko kilęs žodis Velykos.

       Iš brūkšnelių, taškelių, lašelių ant kiaušinio gimstantys raštai Šv. Velykų stalo puošmeną – margutį, padarė ypatingu ir išskirtiniu. Nešini gera nuotaika ir pačių margintais velykaičiais, moksleiviai darbo vietą užleido kitiems. Ir toliau nenutrūkstamai vyko darbas. Moterys margindamos bandė išgauti kelių spalvų raštus, dalinosi įspūdžiais, negailėjo viena kitai pamokymų, patarimų.

       Be jokios abejonės, patys gražiausi ir labiausiai verti dėmesio yra pačių rankomis sušildyti ir vašku numarginti margučiai.

 

 

 

 

       Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas –gyvoji mūsų kultūros nematerialaus paveldo tradicija. Ši pamaldumo išraiška, kaip tikėjimo paminklas, gyvas Bikavėnų kaime. Kasmet prieš Šv. Velykas šio kaimo žmonės renkasi į kultūros centrą maldai. Ši graži tradicija perduodama iš kartos į kartą, nes giedojimui renkasi ir garbaus amžiaus žmonės ir jaunimas.

 

 

        Kovo 9 d. Katyčių seniūnijos salėje buvo suorganizuota teminė popietė “Dainuoju Lietuvą”. Jos metu vyko intelektualus žaidimas „Lietuvos fanų ringas“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Žaidimą vedė ir gerą nuotaiką garantavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos informacijos skyriaus vedėja Sandra Jablonskienė. Renginio metu netrūko gerų emocijų, saldžių prizų, juoko. Popietę vaikiškomis dainelėmis , poezijos posmais nuspalvino Katyčių pagrindinės mokyklos moksleivės: Deimantė Kondrotaitė, Neringa Pankauskaitė, Agnė Arnašiūtė bei moksleivių ir jų tėvelių verpsčių ekspozicija, kurios sumanytoja mokytoja Brigita Vitkauskienė. Visos komandos buvo apdovanotos saldžiais prizais. Jais pasirūpino seniūnas Jonas Lukošaitis. Renginyje dalyvavęs seimo narys Alfredas Nausėda pasveikino visus su švente ir įteikė Katyčių pagrindinės mokyklos bendruomenei pakvietimą apsilankyti Lietuvos Respublikos seime.

 

 

 

 

 

 

 

       Kovo 9 d. Vainuto bendruomenės salėje vyko popietė – edukacija ''Išausta tapatybė'', skirta Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 28-osioms metinėms paminėti.

       Renginį organizavo Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras ir Vainuto socialinio skyriaus darbuotojos darbui su socialinės rizikos šeimomis.

       Bendruomenės pirmininkė Laima Barakauskienė popietės dalyviams linkėjo būti vertais iškovotos laisvės ir nepriklausomybės bei gražiais ir prasmingais darbais puošti savo Tėvynę.

       Edukaciją vedė ir audimo paslaptimis dalinosi Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Jolanta Majienė. Popietės pradžioje buvo parodytos audimo staklės, linai, lininė drobė ir medinės klumpės, o tada visi ėmėsi rimto darbo – audė tapatybę. Visi skirtingai, visi savaip, o svarbiausia, labai nuoširdžiai.

       Po renginio dalyviai su gera nuotaika ir savo rankomis sušildytais darbeliais skirstėsi į namus nešdamiesi širdyse pavasario džiaugsmą.

 

       Informavo Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Jolanta Majienė.

 

 

 

 

 

                                                                                                                                                                              

 

       Užgavėnės - viena seniausių tradicinių švenčių Lietuvoje. Žaisminga, savita ir labai linksma šventė, kurios tikslas išvaryti žiemą ir prišaukti pavasarį. Anot senolių pasakojimų, Užgavėnės turėtų būti švenčiamos aštuonias dienas. Tačiau nesilaikydami šios tradicijos, mes švenčiame tik vieną dieną.Ypatingą vietą joje užima persirengėliai. Linksmiausia būna tada, kai šventės šurmulyje niekas tavęs neatpažįsta. Tad, nuo seniausių laikų ypatingai buvo garbinami kaukių drožėjai. Jų išdrožtos kaukės turėjo prasmę, paskirtį. Kuo baisesnė kaukė, tuo ji įdomesnė.

        Katyčiuose gyvenantis kaukių drožėjas Algimantas Valaitis sako, kad kaukės charakteris priklauso nuo to, kokios nuotaikos būdamas imiesi šio darbo. Algimantas kaukių drožybą pradėjo nuo mažų kaukyčių. Šiuo metu jis drožia dideles, daugiau suvenyrines kaukes. Dalis jų puošia meistro sodybą, dalį savo darbų eksponuoja organizuojamose ekspozicijose. Algimanto drožtų kaukių ekspoziciją žmona Vanda kaskart papildo megztomis išraiškingomis kaukėmis. Užgavėnių išvakarėse Vandos ir Algimanto kaukių paroda buvo eksponuota Katyčių seniūnijos salėje.

       Persirengėlių šurmuliai miesteliuose ir kaimuose jau buvo nutilę, kai pasikalbėti apie Užgavėnes ir kaukių drožybos pomėgį į Katyčių seniūnijos salę atėjo būrelis vietos gyventojų. Čia prie arbatos puodelio kūrėjai Vanda ir Algimantas Valaičiai papasakojo apie savo pomėgį, kuris reikalauja daug kantrybės ir kruopštumo, bet rezultatas neprastai džiugina. Į popietę atėjusios moterys papasakojo kaip anksčiau katytiškiai švęsdavo Užgavėnes, kokių pokštų prisigalvodavo.

       Kvapnios arbatos puodelis, nuoširdus pasikalbėjimas suartino jaunimą ir pagyvenusius katytiškius. O kas čia žino, gal popietėje dalyvavęs kuris iš vaikinų, kada nors ir pabandys ką nors išdrožti? Ir gal patiks?

Etnografė Nijolė Stanelienė.

 

                                                                                                                                               

                                                                                                                                                

                                                                                                                                                    

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           

                                                                                                                                              

 

                                                                                                                                                                   

                                                                                                                                                                                                      

 

 

                                                                                                                                                          

       Katytiškiai laimingi, kad nenumaldoma laiko tėkmė nenusinešė nebūtin tų architektūrinių statinių, kurie buvo ne vieną šimtmetį svarbūs ir reikšmingi Mažosios Lietuvos paribio miestelio gyvenime. Tad, Katyčių žmonės sveikindami savo šalį valstybingumo proga, išradingai panaudojo senąsias prekyvietes. Langų rėmai šiandien vietoj stiklo akių, šimtmečius stebėjusių katytiškių gyvenimą, išdidžiai laiko įrėminę didžiulėmis raidėmis išrašytą Lietuvos vardą. Šalia jo glaudžiasi Nepriklausomybės akto kopija, Lietuvos ir Katyčių seniūnijos herbai. Būtent į šią vietą, į istorinę turgaus aikštę, bažnyčių varpų dūžių kviečiami vasario 15-osios popietę, nešini tautinėm vėliavom, rinkosi katytiškiai į sambūrį sveikinti savo šalį ir pasakyti pasauliui kokia svarbi mums laisvė ir nepriklausomybė.

      Skambantys varpai sukvietė didžiulį būrį žmonių. Smagu buvo matyti, kad didžiąją dalį aikštės užpildė vaikai ir jaunimas. Jų rankose plazdėjo balionai, vėliavėlės. Šio gražaus susibūrimo metu šalia seniūnijos pastato iškilus Lietuvos šimtmetį įprasminančiai vėliavai ir atidengus nepriklausomybės akto kopiją į dangų pakilo 100 - trispalvių balionų, nešančių pasauliui žinią apie mūsų Valstybės šventę. Vėl suskambę bažnyčios varpai sukvietė susirinkusiuosius į bažnyčią maldai už Lietuvą. Po maldos ir padėkų visus šiltai ir jaukiai nuteikė romantiško ir jausmingo balso atlikėjos Vaidos Genytės koncertas.

Etnografė – vadybininkė Nijolė Stanelienė