Gruodžio 6 dienos popietę Katyčių seniūnijos salė buvo pilnutėlė žmonių. Šiais metais, kitaip nei įprastai, išpuošta salė – eglutė padabinta šiaudiniais žaisliukais, ant dekoratyvių šakų sutupdyti šieno paukščiai, žvakučių liepsnos alsavo paprastumu ir ramia Advento dvasia. Pradžioje puikiai sudėliota Katyčių pagrindinės mokyklos mokytojos Rasos Jonaitienės ir jos moksleivių literatūrinė - muzikinė kompozicija nepaliko abejingų. Moksleivių išsakytos mintys ir muzika palietė jautriausias žiūrovų sielų stygas. Seniūnas pakviestas pasidalinti mintimis pripažino, kad sunku kalbėti po tokių žodžių, tačiau palinkėjo savo seniūnijos gyventojams šviesių, sočių švenčių ir gerų ateinančių metų. Toliau renginio programoje pasirodė kiti Katyčių pagrindinės mokyklos moksleivių kolektyvai, vadovaujami mokytojų Virginijos Gečaitės ir Dalios Kriščiūnienės. Jie atliko Kalėdines ir adventines dainas. Žiūrovų širdis pavergė ikimokyklinio amžiaus grupės vaikučiai, atnešę savo mažose širdelėse dainą ir Šv. Kalėdų laukimą.

   Artėjant renginiui į pabaigą atsigręžta į mūsų tautos turtą - etnines vertybes. Mes, vyresnioji karta, puikiai suprantame, kad be tautinio rūbo, savo kalbos, tarmės, papročių, būtume beveidžiai. Jei jų neišsaugosime - mūsų kaip tautos neliks. Suprasdamas tą svarbą Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro kolektyvas „Vainuta“ tą tautos turtą, tarsi brangenybių ryšulėlį, neša širdimis apkabinę ir stengiasi perduoti jaunąjai kartai. Šią popietę dalyvavę renginyje folkloristai, vadovaujami Jolantos Majienės, atrišo tą ryšulėlį ir išėmę iš jo ir dainą, ir ne vieną ratelį žiūrovams dovanojo, ir apie adventinius vakarojimus, rišant šiaudinius sodus porino. Smagu buvo, kad prie vyresniųjų pritapo jaunimas. Noriai žaidė, apdainuojamą mergelę ir bernelį improvizavo. Katyčių jaunimui nėra svetima etninė kultūra. Mokytojų Virginijos Gečaitės ir Rasos Jonaitienės paruošti moksleiviai šią popietę žemaičių tarme etnografinę dainą ir pasakojimą apie ubagą ant scenos atnešė ir žiūrovų teismui atidavė, o atidavę, sulaukė jų emocijų ir gausių aplodismentų.

   Laikas greitai ištirpo, bet pasiliko šviesa – mūsų sielas apšvietus, sušildžiusi žvilgsnį. Su ta šviesa ir eisime pasitikti švenčių, tikėdami, jog ateinantys metai bus geresni...

Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro etnografė - vadybininkė Nijolė Stanelienė