Šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienai tautai svarbu išsaugoti savo išskirtinumą, savo tapatumą. Čia svarbų vaidmenį vaidina etninė kultūra. Svarbi jos sudedamoji dalis yra liaudies menas – tradicinė dailė bei amatai. Lietuvoje šis menas tebėra gyvas ir dabarties meistrų darbuose vis dar galima įžvelgti ryškius šimtamečių tradicijų pėdsakus. Tautodailė traukia šių dienų žmogų ne tik savo įvairumu, spalvomis, paslaptimis, bet ir atlieka vieną iš svarbiausių meno funkcijų - žmonių bendravimo funkciją.

Spalio 18 dieną Katyčių seniūnijos salėje Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro suorganizuota paroda ”Liaudies menas. Jo kūrėjai Angelė ir Vytautas Raukčiai“ nepaliko abejingų. Renginyje dalyvavo ir patys tautodailininkai. Nieko naujo nepasakysiu teigdama, kad tai vieni iš žymiausių Šilutės rajono liaudies meno kūrėjų, šiemet jau švenčiančių savo keturiasdešimt penktas kūrybinio kelio metines. Jie savo darbais garsina ne tik rajoną, bet ir šalį. Savo veikloje jie neturi darbdavių ir kitų šeimininkų, nurodančių ką ir per kiek laiko turi padaryti. Būdami patys sau šeimininkai, jie kuria ką nori ir kaip nori. Todėl jų darbų kraitėje gausu floristinių darbų, medinių buities rakandų, žaislų, kurie tekinami, dekoruojami, drožinėjami, skutinėjami. Vienas pagrindinių medienos dekoro atributų — segmentinės gėlės bei augalų formas atkartojantys raštai. Medžio drožyba bei raižyba yra sudėtingas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis amatas. Vytautas pasinaudojęs iš prosenelių laikų išlikusiomis buitinių rakandų medinėmis detalėmis susimeistravo medžio tekinimo stakles ir jomis tekina įvairius savo dirbinius. Staklėmis ištekinti  medinukai glotnūs, malonūs liesti. Meistro rankų šilumą sugeria jo daromos kraičio skrynios, drožiami šaukštai, vaikiški žaislai. Dalį jų tautodailininkė Angelė dekoruoja tradiciniais raštais. Čia reikalingas žinojimas, supratimas, spalvų, raštų parinkimas. Viskam reikia laiko. Savo ir vyro kūrybą pristatinėjanti Angelė rodo mažytį kiškutį, kurį išdrožti reikia net dviejų dienų, o ką jau kalbėti apie margučių skutinėjimą.... Viską kruopščiai, atsakingai su didele kantrybe, meile ir atsakomybe tautos tradicijoms. Moteris sako, smagu, kad žmonėms reikia ne tik duonos, bet ir žmogaus rankų sušildytų kūrinių iš medžio, žolės, kurie siejasi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais. Gyvendami parubežyje tautodailininkai savo darbais atspindi Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regioninę kultūrą. Parodoje šalia kitų darbų puikavosi 3 gražūs sietynai, būdingi Mažąjai Lietuvai. Ponia Angelė renginio dalyviams gražiai papasakojo apie jų reikšmę ir Vytauto sumanymą juos pagaminti. Parodos lankytojai žavėjosi ir kilnojo Angelės įvairiausiais raštais margintus margučius, indus surištus iš šieno bei kitus floristinius dirbinius.

Stebint šiuos tautodailininkus, jų rankdarbius, galima drąsiai teigti, kad Angelė ir Vytautas neišskiriami kūrybiniame procese. Jie vienas kitą papildo. Savo sodyboje Balčių kaime jie turi įkūrę „Buities ir margučių palėpę“. Joje 2300 margučių. Ekspozicija kasmet papildoma naujais eksponatais. Tai pirmas margučių muziejus Lietuvoje. Palėpėje tautodailininkai saugo ir kitus senus daiktus, šeimos relikvijas. 2016 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą „Liaudies meistrai Angelė ir Vytautas Raukčiai“, kurioje nušviestas šių tautodailininkų kūrybinis kelias. Tas kelias ryškus ir svarbus mūsų tautai, jos etninei kultūrai. Po visą pasaulį pasklidę kūriniai garsina ne tik tautodailininkus, bet ir Šilutės kraštą. Abu meistrai įvertinti meno kūrėjo statusu. Raukčiai yra aktyvūs respublikinių ir Klaipėdos krašto parodų dalyviai, Žemės ūkio ministerijos konkurso 2006 m. laureatai kaimo menininkų kategorijoje. Už Šilutės krašto ir šalies garsinimą Angelei ir Vytautui 2007 metais skirta rajono „Sidabrinės nendrės“ nominacija. 2012 metais Angelė nominuota aukščiausiu šalies tautodailininkų įvertinimu „Aukso vainiku“.

Pasidžiaugę į parodą atvežtais tautodailininkų darbais, paklausę Angelės pasisakymo apie kūrybinę veiklą, renginio dalyviai toliau klausė Klaipėdos Trečiojo amžiaus universiteto studentų atliekamų dainų. Šie atlikėjai yra pasivadinę labai gražiu vardu – JūrAinė. Svečiai iš Klaipėdos kartu su kolektyvo vadove Virginija Manšiene renginiui buvo paruošę gražią ir apgalvotą programą. Ansamblio pasirodymo metu skambėjo dainos, kanklių muzika, aidėjo varpai. Savo autentiškumu stebino atliekamos Mažosios Lietuvos folklorinės dainos.

Keletas metų iš eilės katytiškiai etinių renginių metu prisimena ir senąją lietuvio virtuvę. Anksčiau buvo kalbėta apie Mažosios Lietuvos kulinarinį paveldą - vofelius, kafiją, duonzupę, na, o šį kartą buvo pasirinktos pupos. Anksčiau ši daržovė lietuvio virtuvėje buvo didelė paspirtis maitinant šeimą. Dabar šis augalas mūsų daržuose baigia išnykti, ir tik retas kuris prisiminęs senus laikus jų pasisodina. Taigi, pupų pristatymui buvo tik mažas dubenėlis, kuris moksleivių rankose greitai ištuštėjo. Katytiškė Raisa Virvilienė pernai metais gražiai pristačiusi šio krašto kulinarinį paveldą - duonzupę, apie pupas kalbėjo daugiau teoriškai.

Po renginio dalyviai bendravo prie kavos puodelio, mezgėsi naujos pažintys, pokalbiai. Saulėta diena buvo palanki svečiams. Seniūno Jono Lukošaičio lydimi „Jūrinės“ ansamblio dalyviai žavėjosi miestelio architektūriniu paveldu, gamta, o užėję į Evangelikų liuteronų bažnyčią ir ne vieną giesmę sugiedojo. Išsiskyrėme pažadėję vieni kitiems, kad bendrausime ir dar susitiksime.

Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro etnografė - vadybininkė Nijolė Stanelienė